Vardai Senajame Testamente yra labai reikšmingi. Vardas suteikia informacijos apie savo savininką, charakterizuodamas jį. Tai ypač svarbu Dievo vardams. Pagrindinis Dievo vardas yra „Jahvė“. Jis čia minimas per 6000 kartų. Šis vardas atspindi istorinį, bendraujantį su žmonėmis Senajame Testamente, Sandoros Dievą. Daugelyje lietuviškų vertimų „Jahvė“ verčiamas kaip „Dievas“ ar „Viešpats“.Taip pat egzistuoja daug kitų Dievo vardų, dažnai sujungtų su žodeliu „El“, kurie neįvardija kitų dievų, bet atspindi vienintelio Dievo – Jahvės savybes.
El Eljonas, Aukščiausiasis Dievas
Izraelio civilinių oro aviacijos bendruomenes pavadinimas „El Al“ yra greičiausiai šio vardo santrumpa. „El Al“ reiškia „aukštyn“.Šis vardas ypač susijęs su Jeruzale (Pr 14, 18 – 20). Melchizedekas iš Salemo buvo Dievo kunigas – El Eljonas. El Eltonas yra Aukščiausiasis Dievas, „absoliučiai Vienas“, šalia Jo nėra jokio kito, Jam nėra jokių ribų ir nieko neįmanomo.
El Šadajas, Visagalis Dievas
Nėra tiksliai žinoma, ką reiškia šis vardas ir kokia jo etimologija. Dažniausiai jis verčiamas kaip „Visagalis“. Kiti vertimo variantai: „Visavaldantis“ arba „Dievas, kurio pakanka“. Šiuo vardu pasakoma, kad Dievas yra didis – didis visur ir visada. Taip Dievą vadino Abraomas (Per 17,1), Rūta (Rūt 1, 20. 21) ir kiti Biblijos veikėjai.
El Olamas, Amžinasis Dievas
„Olamas“ reiškia „Ilgalaikis“, neturintis nei pradžios, nei pabaigos (Per 21, 23). El Olamas – tai Dievas, esantis virš visų laiko išmatavimų. Pvz., Abraomas tikėjo šiomis Dievo savybėmis. Jis žinojo, kad jo Dievas yra Amžinas Dievas, kuriuo galima visiškai pasitikėti, kuris yra patikimas laiko tėkmėje, su kuriuo galima sieti visas viltis, kad tai Dievas, kuris buvo, yra ir bus visada.
El Roijas, Visamatantis Dievas
Šis vardas veikiausia yra kilęs iš egiptietės Gagaros pergyvenimų. Gagara sutiko Dievą dykumoje, pabėgusi nuo savo šeimininkės Saros. Ji vadina Jį „El Rojaus“ vardu: „Tu esi ‚Matymo Dievas‘“ (Per 16,13). Tai sąvoka, pabrėžianti Dievo vedimą.
Abyr Jakobas, Galingasis Jokūbas
Prieš mirdamas Jokūbas palaimino savo sūnus. Taip tėvas Juozapui perdavė savo galingojo Dievo, Ganytojo ir Izraelio Uolos, pagalbą (Per 49, 24. 25). Šiuo vardu pabrėžiama ypatinga Dievo galybė ir apsauga karinės grėsmės akivaizdoje.
Melechas, Valdovų Valdovas
Senovės semitai dievybę tapatino su valdovu. Melecho vardas buvo žinomas jau senovės hebrajų teisėjų laikais ir dar anksčiau. Psalmės gausiai liudija Dievo karalystę (pvz.: Ps 47, Ps 93, Ps 146). Tai – visaapimanti Karalystė.
Adonajas, Viešpats, ponas
Šis žodis vartojamas kaip epitetas, o ne kaip tikrasis Dievo vardas. Jis toks pat, kaip ir bendravimo metu vartojamas mandagus kreipimosi žodis, kuriuo žmogus nori pagerbti savo partnerį. Jis yra kaip priedėlis prie titulo, vardo ar pagarbos ženklas, ir nenaudojamas viešpatavimo subjektui išreikšti.
Jahvė
Jahvė yra tas tikrasis, izraelietiškas Dievo vardas ir, skirtingai nuo kitų tariamųjų Dievo pavadinimų, suprantamas kaip tikrinis Dievo vardas. Išvertus „Jahvė“ reiškia: „Jis yra“, „Jis pasirodo veiksmingu“. Pats vardas tikriausiai kilęs iš hebrajiško veiksmažodžio „Haja“, reiškiančio „Būti, tapti, reikštis, veikti“. Tam tikrą laiką šis vardas buvo naudojamas per kasdienes pastoralines apeigas bei susitaikymo dieną. Vėliau, kadangi Jahvės vardas buvo laikomas visų švenčiausiu ir nebuvo norima piktnaudžiauti Dievo vardu, jis buvo pakeistas žodžiu „Adonia“, kas reiškia „Viešpats“. Ištisų kartų nenaudojamas, tikrasis jo tarimas nugrimzdo užmarštin. Tad ilgą laiką nebuvo tiksliai žinomas tikrasis Dievo vardo tarimas. Vieni tardavo „Jehova“, kiti – „Jaho“ ar „Jaha“. Tik per naujausius kasinėjimus, atradus ankstyvuosius krikščioniškus raštus (pvz., Teodoreto), ši nežinomybė buvo atskleista.
Jahvės prievardžiai
Senajame Testamente gausu įvairių prievardžių, kurie vienu ar kitu aspektu detaliau apibūdina Dievą. Aptarsime keletą pagrindinių vardų.
Jahvė Rafa, tave gydantysis Jahvė
Po Izraelio išvadavimo iš Egipto priespaudos Jahvė pažadėjo saugoti savo tautą nuo egiptiečių ligų, jei ji laikysis Jo įsakymų (Iš 15, 26). Taigi Dievas apsireiškia kaip gydytojas. Pranašas Izaijas, aprašydamas Jėzaus kančias, sako: „…ir mes buvome išgydyti Jo žaisdomis“ (Iz 53, 5).
Jahvė Cebaotas, Kariuomenės pulkų Viešpats
Šis vardas glaudžiai susijęs su Dievo Sandoros skrynia. Jahvė Cebaotas viešpatauja virš kerubų, stovinčių ant skrynios (Iš 25, 22; 2 Sam 6,2). Senajme Testamente Jahvė dažnai tapatinimas su „kariuomenės pulkų Viešpaties“ vardu kaip Izraelio kariuomenės vadas. Gausybėje karų ir užkariavimų, o taip pat ir krašto gynyboje, Dievas pasireikšdavo kaip vadas ir sąjungininkas. Išvarius Izraelį į Babilono vergystę ir praradus Sandoros skrynią, Dievo vardas kiek pakito, jis reiškia: „Dangiškųjų kariuomenės pulkų Vadas“.
Jahvė Nesas, Jahvė mano vėliava
Vėliava buvo karinių dalinių skiriamasis ženklas. Prie jos kareiviai rinkdavosi į kovą. Išėjimo knygoje skaitome, kad pats Jahvė yra tokia vėliava (Iš 17,15), Jo vardu Izraelis kariavo prieš Amaleką. Tokia vėliava dvasinėje kovoje Dievas nori būti ir šiandien.
Jahvė Kadošas, Izraelio Šventasis
Ypatingai pranašas Izaijas Jahvę vadina Izraelio Šventuoju (Iz 12,6). Ta savybė, kuri nūdien vis labiau nyksta iš krikščionių sąmonės. Dievas nusipelno didelės pagarbos ir paklusnumo . Visa, kas susiję su Juo, yra šventa ir pašvęsta Jam: Jo tauta, Jo tarnai, kiekvienas krikščionis. Šventėjimas visada siejamas su nusigręžimu nuo nuodėmių ir Dievo įsakymų laikymusi (Kun 20, 7. 8; Joz 7, 11).
Jahvė Ira, Jahvė mato; Jahvė pasirūpina iš anksto
Abraomas vietą, kur turėjo aukoti savo sūnų Izaoką, pavadino Jahvė Jireh, nes ten Jahvė vietoj sūnaus davė paaukoti gyvulį (Per 22,14). Tai mums, tikintiesiems, turėtų priminti, kad Dievas yra rūpestingas ir globojantis Dievas.
Abinas, mūsų Tėvas
Šis vardas dažnai minimas Naujajame Testamente, Senajame – jis retenybė (Jer 31, 9; Iz 63, 16). Pats Dievas gana dažnai apie savo tautą Izraelį kalbas kaip savo sūnų (Iš 4, 22; Oz 11, 1 – 3).
Su Jėzaus atėjimu, Dievas aiškiai apsireiškė kaip „Tėvas Danguje“. Malda „tėve mūsų, kuris esi danguje…“ (Mt 6, 9 – 13), kurios Jėzus mokė savo mokinius, yra puikus pavyzdys. Čia Dievas leidžia save vadinti Tėvu, kas Jėzaus laikų žydui buvo visiškai neįsivaizduojamas dalykas. Bet Dievas mano kitaip. Tai Jo pasakyta valia, kad mes Jį taip vadintume. Jis nori būti mūsų „dangiškuoju Tėvu“, kuris žino, ko reikia Jo vaikams. Tėvo globa ir gerumas yra beribiai, Jis apdovanoja net nedėkinguosius ir yra gailestingas blogiesiems (Lk 6, 35).
Lic. theol. Markus Geibel